Kvapas, vedantis vyrus iš proto

Biofizikas ir kvepalų kritikas Luca Turin yra pasakęs, kad moterys, besirenkančios kvepalus, dažniausiai užduoda klausimą "Koks kvapas veda vyrus iš proto?" Po daug metų trukusių intensyvių tyrimų, dabar jis tiksliai žino atsakymą. Tai kepta šoninė.

Atrodo, kažkas Burger King kompanijoje irgi girdėjo šį faktą, ir, be to, turi neblogą humoro jausmą:



Tai Burger King kvepalai Flame, apibūdinami kaip "gundantys kvepalai su subtiliu skrudintos mėsos kvapu". Už 4.99 svarų gali būti jūsų, t.y. jei tikrai norite, kad žmonės šalia jūsų imtų dairytis "Kas čia kepa šašlykus?". Šmaikštus ir jų internetinis puslapis, paspaudus ant purkštuko, rodomi įvairūs romantiški momentai. Kvepalų veidas - britų TV žvaigždė Piers Morgan. Sako, kvepalus šluote šluoja - už tokią kainą Kalėdoms, Tėvo dienos arba kita proga gali būti visai linksma dovana mielam mėsėdžiui jūsų gyvenime.

Regis, šoninei šiuo metu populiarumo netrūksta, ji naudojama visur - nuo kvepalų iki desertų. Šokolado kompanija Vosges gamina šokolado plyteles su rūkytos šoninės gabaliukais ir druska, o tris Michelin žvaigždes turintis restoranas Anglijoje The Fat Duck siūlo kiaušininius ledus su šonine. Neketinate artimiausiu metu lankytis Anglijoje? Nieko tokio, šį bei tą galite išbandyti ir patys namuose.

Pakalnutė

Pakalnutė (lot. Convallaria majalis) - daugiametis miškų augalas, mėgstantis vėsų klimatą ir drėgmę. Auga mūsų miškuose bei visame šiauriniame pusrutulyje. Maži, varpelius primenantys žiedeliai turi malonų kvapą, todėl pakalnutės dažnai auginamos soduose ir darželiuose. Tačiau nekalta išvaizda apgaulinga - šis augalas, o ypač jo raudonos uogos, yra nuodingas.
Legenda byloja, kad Ieva, išvaryta iš Rojaus, Žemėje graudžiai verkė, o kur krito jos ašaros, išdygo pakalnutės.
Prancūzai gegužės 1-ją vieni kitiems dovanoja pakalnučių puokšteles - ši tradicija įvesta Prancūzijos karaliaus Čarlzo IX dar 1561m.

Pakalnutės kvapas apibūdinamas kaip gaivus žalumos gėlinis, su rožės ir citrinos atspalviais. Labai dažnai naudojamas tiek parfumerijoje, tiek funkciniuose kvapuose: oro gaivikliuose, skalbimo milteliuose ir muiluose. Todėl neretai žmonės kvepalus su pakalnutės natomis apibūdina "muiliniais". Tačiau kvepalai, kurių pagrindas pakalnutė, yra reti ir nebemadingi, nes kvepia "pigiai" ir primena oro gaiviklį. Tuo tarpu pakalnutės nata yra gana dažna kompozicijose, nes suteikia joms skaidrumo ir gaivumo.
Pakalnutės ekstrakto neįmanoma išgauti tradiciniais būdais (distiliavimu, spaudimu ar ekstrahavimu) nes kvapiosios medžiagos išgaunamas itin mažas kiekis. Norint atkurti pakalnutės kvapą maišomi natūralūs ekstraktai (dažniausiai citrusiniai vaisiai su rože arba jazminaičiu arba apelsinmedžių žiedais ir vetiverija) arba sintetinės molekulės. Hidroksicitronelalas, Kovanol, Lyral, Lilial - tik keletas sintetinių pakalnutės kvapo molekulių.

Legendiniai pakalnutės kvapo kvepalai yra Christian Dior Diorissimo (1955), kuriuos sukūrė garsusis Edmond Roudnitska. Tuo metu buvo kuriami gan sunkūs ir sudėtingi kvapai, o skaidrus, gaivus ir pavasariškas, su vos žymia indolų nata, Diorissimo buvo išskirtinis ir laikomas šedevru. Gaila, tačiau pastaraisiais metais Diorissimo buvo neatpažįstamai reformuluotas, nes hidroksicitronelalas, kurio klasikiniame kvape buvo apie 20%, buvo pripažintas alergenu, o taip pat stengiantis sumažinti gamybos kaštus ir "pritempti" prie pasikeitusio pirkėjų skonio, kai kurie ingredientai buvo pakeisti ar visai išimti.

Pasiklydę vertime

Įdomu, kad šiuo metu pas mus žydintys kvapnieji jazminai (lot.Philadelphus) iš tiesų mažai ką turi bendro su angliškai jasmine (lot. Jasminum) besivadinančiu augalu. Mūsiškis jazminas angliškai vadinamas Mock-orange, netikruoju apelsinmedžiu, nes žiedai savo forma ir kvapu primena apelsinų žiedus. Mūsiškis jazminas naudojamas parfumerijoje, tačiau nėra labai populiarus. Tuo tarpu jasmine, kurio tikrasis lietuviškas pavadinimas yra jazminaitis, itin dažnas kvepalų ingredientas. Tačiau peržiūrėję lietuviškus kvepalų sudėties aprašymus, dažniausiai vietoje jazminaičio randame jazminą. Ir tai ne vienintelis kvepalų komponentas, pasiklydęs anglų-lietuvių žodynėlyje.

Panaši painiava yra ir su amber, angliškai reiškiantį tiek "gintaras", tiek "ambra". Kiekvienam tūlam lietuviui gintaras, matyt, yra taip įaugęs į kraują, kad verčiant kvepalų natas, dėl elementaraus kvepalų žaliavų išmanymo stokos, nekyla mintis patikrinti ar šis žodis neturi kitos reikšmės. Ir taip, netikėtai, gintaras tampa viena populiariausių bazinių natų Lietuvoje. Tačiau iš tiesų šis organinės kilmės mineralas yra bekvapis ir čia painiojamas su ambra, kašaloto virškinimo trakto išskiriamu sekretu, tiesa, dabar dėl retumo ir brangumo pakeistas sintetinėmis molekulėmis.

Dar vienas augalas, turintis keletą reikšmių, yra violet. Žodynai jį verčia žibute (Hepatica), kuri mūsų miškuose pavasarį pražįsta melsvai violetiniais žiedeliais ir yra puikiai pažįstama kiekvienam lietuviui. Tačiau, pasakysite, žibutė yra bekvapė. Būtent. Kvepalams gaminti yra naudojama Viola odorata, kurios lietuviškas pavadinimas - kvapioji našlaitė.
Taigi, perskaitę kvepalų aprašymą, kuriuose yra visi šie trys komponentai, pvz. Delices De Cartier, kokį įsivaizduosite jų kvapą: žibutė, jazminas, vyšnių žiedai, rabarbaras, gintaras? Kvepia lietuvišku pavasariu sode.

Vanilė

Sakoma, kad vienintelis kvapas, kuris patinka visiems žmonėms yra vanilė*. Švelnus, salsvas prieskoninis vanilės aromatas sukelia malonius prisiminimus apie vaikystę, šventes, močiutės ar mamos kepinius, todėl asocijuojasi su maistu, namų jaukumu, rūpesčiu bei meile. Psichologai ir medikai jau seniai pastebėjo, kad heliotropinas, viena iš vanilės kvapiųjų medžiagų, turi raminantį poveikį: mažina stresą, įtampą, nerimą.

Šiais laikais vanilės kvapas naudojamas labai plačiai - tiek parfumerijoje, tiek funkciniuose kvapuose (valikliuose, prausikliuose, oro gaivikliuose), maisto pramonėje (ledams, sūreliams, jogurtams gardinti) ar farmacijoje (nemaloniam vaistų skoniui pagerinti). Vanilės kvapas dažniausiai pasirenkamas, kai reikia universalaus "malonaus" aromato. Vanilės ekstraktą ar jo kvapo oro gaiviklius naudoja nekilnojamo turto agentai prieš aprodant klientams namus. O jei vanile ir šviežiai keptomis bandelėmis kvepia parduotuvėje, žmonės linkę joje ilgiau užsibūti ir daugiau pirkti. Heliotropinas yra naudojamas ir gydymo įstaigose, kuriose vėžiui nustatyti atliekamas sudėtingas ir įtemptas magnetinio rezonanso vizualizavimo tyrimas. Jo metu pacientas paguldomas į uždarą kapsulę ir nejudėdamas turi išbūti apie valandą. Jei procedūros metu kvepia vanile, pacientai lengviau atsipalaiduoja ir sėkmingai ją ištveria.

Na, o kvepalai su vanile turbūt niekada neišeis iš mados - jie apibūdinantys kaip juslingi, seksualūs ir afrodiziakiški, todėl dažniausiai pasirenkami gundymui. Norite patikrinti? Išbandykite kone valgomą Dior Hypnotic Poison, iš kojų verčiantį Guerlain Shalimar arba pudruotą korsetuotą Jean Paul Gaultier Classique. Na, o jei manote, kad tiesiausias kelias į vyro meilę yra per skrandį, iškepkite kokį nors nepadoriai skanų desertą su vanilės ankštimi, pvz. crème brûlée.

* Tikras vanilės ankščių, o ne sintetinis ar kompozicijoje su kitais kvapais.

Saugus ir bekvapis įdegis

Lietuvoje per metus vidutiniškai būna tik 137 saulėtos dienos. Deja, ir tos nebūtinai sutampa su vasara ir jūsų atostogomis. O taip norisi gražaus įdegio. Įdegę žmonės atrodo sveikesni, pailsėję, tarsi ką tik po atostogų. Įdegis slepia spuogus, celiulitą ir kitus odos bei figūros trūkumus. Todėl Lietuvoje ir vasarą tokie populiarūs soliariumai, dažnai nepaisant įspėjimų apie žalą odai ar tiesiog sveiko proto. Apie jų naudojimą sklando populiarūs mitai, neva juose įdegis sveikesnis nei saulės (visiška netiesa), arba kad jie paruošia odą prieš deginantis saulėje (netiesa). Naudojant apsauginius kremus ir vengiant saulės vidurdienio valandomis, natūralus įdegis saugesnis ir naudingesnis. Tačiau bet kokie UV spinduliai - tiek saulės, tiek soliariumo lempų - sukelia odos ligas ir paspartina jos senėjimą.
Tad kokia išeitis? Savaiminio įdegio kremai. Daugelis moterų turbūt dabar suraukia nosį: "Bet tas kvapas..." Savaiminio įdegio kremų sudėtyje esanti veiklioji medžiaga dihidroksiacetonas reaguoja su oda, suteikdamas jai rusvą atspalvį, tačiau reakcijos metu išsiskiria ir sieros dioksidas, išdavikiškas dirbtinio įdegio kvapas. Tačiau CPL Alroma kompanijos mokslininkams pavyko sukurti Aromaguard technologiją, sumažinančią nemalonų kvapą net 70%. Naujoji technologija pirmąsyk panaudota St.Tropez kompanijos produkcijoje.


View Nosies gidas in a larger map

Bažnyčios kvapas

Ar žinote tą jausmą, kuris apima šiltą saulėtą pavasario ar vasaros dieną priėjus prie atvirų tamsios senutėlės bažnyčios durų? Padvelkia vėsiu oru, dulkėmis, drėgme, šimtamečiais, niekad saulės nemačiusiais mūrais ir mediena.



O jei bažnyčioje ką tik pasibaigusios šventinės mišios, šis kvapas dar pasipildo gėlių ir smilkalų aromatais. Praeitais metais radau ši kvapą įkūnytą kvepalų buteliuke - tai L'Artisan Parfumeur Passage d'Enfer (Pragaro Vartai*). Sukurtas 1999m. Olivijos Giacobetti, šis smilkalų, sumišusių su gėlėmis kvapas yra skaidrus, lengvas ir saulėtas.

* Pavadintas pagal gatvę Paryžiuje, kurioje įsikūręs L'Artisan Parfumeur kompanijos ofisas.


View Nosies gidas in a larger map

Smilkalai

Pro atvirus šio tatuiruočių salono langus net lauke galima užuosti smilkalų kvapą:



Smilkalai naudojami nuo pat žmonijos civilizacijos pradžios - panaikinti blogą kvapą, išvaikyti piktąsias dvasias, religiniams ritualams ar aukoti dievams. Anksčiau, kai namuose buvo prasta vėdinimo sistema, gamintų patiekalų kvapas būdavo dar ilgai juntamas. Pastebėta, kad tam tikrų medžių, žolių ir sakų gabalėlių deginimas pagerindavo patalpų kvapą. Atvežtiniai smilkalai būdavo brangūs ir deginami tik ypatingomis progomis, per šventes ar svarbaus svečio laukiant.

Šventyklose naudojami smilkalai yra tam tikros sudėties, jų formulė laikoma paslaptyje. Biblijoje rašoma, jog pats dievas yra liepęs juos smilkyti jo garbei, ir nurodęs keturis komponentus iš visų pasaulio kraštų, pagrindinis kurių yra bosvelijos derva. Smilkalai turi daugybę simbolinių prasmių - kylantys į viršų dūmai simbolizuoja į dangų kylančias maldas, dievo malonę. Azijos šalyse, kuriose išpažįstamas budizmas ir taoizmas, smilkalai religinėms apeigoms naudojami kasdien. Krikščioniškose bažnyčiose naudojami rečiau, tik per didžiąsias šventes, kaip dievo buvimo tarp mūsų ženklas ir maloni auka. Stačiatikių cerkvėse naudojami dažniau, per Šventąsias mišias, kad "pažadintų" žmones ir atkreiptų dėmesį į svarbią mišių dalį.

Smilkalų esti įvairiausių pavidalų ir kvapų, kiekvienam pagal skonį, tačiau šiuo klausimu žmonių nuomonės išsiskiria, vieniems jie patinka, o kiti negali pakęsti. Tačiau smilkalai skleidžia ne tik malonų kvapą. Jiems degant, į aplinką patenka karcinogeninės medžiagos: kietosios dalelės, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, benzenas, toluenas, aldehidai, CO, CO2, NO2, SO2 dujos ir dar nežinomų laisvųjų radikalų. Jie sukelia kvėpavimo takų ligas, tokias kaip bronchitas ar astma ir ženkliai padidina riziką susirgti plaučių vėžiu. Ištyrus orą šventyklose, kuriose kasdien deginamos žvakės ir smilkalai, paaiškėjo, jog užterštumas viršijo leistiną normą iki 20 kartų, t.y. daugiau nei šalia judrios gatvės.

Taigi, tiems, kas mėgsta smilkalus, reikėtų jais mėgautis saikingai ir gerai vėdinti patalpas. Saugesnė alternatyva? Kvepalai, kuriuose naudojami smilkalai. Mano mėgstamiausi: Andy Tauer Incense Extrême, L'Artisan Passage d'Enfer, Yves Saint Laurent Nu, Donna Karan Black Cashmere.


View Nosies gidas in a larger map